Aukso paukštė nutūpė Kaišiadoryse

0

Romualda Suslavičienė


Su pavasariu Kaišiadoris aplankė džiaugsmai: Kaišiadorių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Žilvita“ įvertintas pačiu aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu – Nacionalinės kultūros centro įsteigta „Aukso paukšte“. Vos spėjome nuryti džiaugsmingus atodūsius, atsivijo dar viena gera naujiena: ir pats Kaišiadorių kultūros centras nuskambėjo kaip vienas iš geriausių Lietuvoje – pirmos kategorijos šalies kultūros centrų grupėje jis laimėjo konkursą ir pelnė Kultūros ministerijos premiją.

Taigi pavasario saulei rimtai sušvitus, savo krašte pasijutome turtingi – kaip neišsenkanti tautos kultūros, paveldo versmė pas mus gieda jau penkios Aukso paukštės, o geriausius kultūros centrus dabar rajone turime du: tokia pat premija (apdovanojimas skiriamas už penkerių metų veiklos rezultatus) prieš keletą metų apdovanotas Žiežmarių kultūros centras.

Sutikti Aukso paukštės su džiaugsmu širdyse ir šypsenomis veiduose praėjusį šeštadienį į Kaišiadorių kultūros centrą rinkosi paties įvairiausio amžiaus žmonės, kuriems kaip vanduo ir duona reikalingas žinojimas, jog pati tikroji mūsų tautos gyvastis – jos per šimtmečius keliaujančios tradicijos, žodžiai, muzika, dar dūminėse kaimų trobose nugludinti šokio žingsneliai – yra su mumis gyvi ir kalbantys, atgaivą nešantys.

Prie kultūros centro pasitiko lengvame vėjyje plevenantys ant medelių šakų sukabinti Atvelykio margučiai, pagaminti gausių centro būrelių auksarankių, o scenoje tarsi tie patys margučiai bėginėjo jauniausi šventės kaltininkai – „Žilvitos“ dalyviai. Jei vyresnėliai su jauduliu koncertinio pasirodymo laukė užkulisiuose, tai mažyliams labai knietėjo iškišti noselės ir pasidairyti į žiūrovų salę.

– Dar paukštės neatvežė, kad tik nepavėluotų… – pro durų stiklus tarsi didelės šeimos tėtis neramiai žvalgėsi centro direktorius Arnoldas Škimelis, nes salė – jau pilnutukė, vidury, ant „Verpetos“ vadovės Valerijos Jankauskienės rankų, žydi simbolinis gyvybės medis, o toks pats, tik su paukščiais – puošia sceną (ši dekoracija – ypatinga, sako, kad ją piešė, dailino nemažas būrys Kaišiadorių kultūros centro darbuotojų: suradę laiko ėmė teptukus ir tarsi palinkėjimus jaunam folkloro ansamblio paliko savo potėpius). Simboliškai atrodo ir tas kitas „Verpetos“ medis. Tai po šio ansamblio, šiemet lapkritį žymėsiančio savo gyvavimo 40-etį, plačiomis šakomis išaugo ir sutvirtėjo visi kiti, kuriais šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės. Gera savo krašte turėti tokį medį… Ir dar – labai geras jausmas, kai šalia didžiulio, tvirto medžio siūbuoja jaunas medelis, nes taip mes, žmonės, sutverti esame, kad niekas pasaulyje labiau nedžiugina už vaiko balsą. O jeigu tas balsas kalba tavo kalba, toks savas pasijunti tarp savų – tarsi didžiulės ir draugiškos giminės susibūrime.

Tos savasties, to bendrumo jausmo šeštadienį buvo – nors rieškučiom semk. Antai dainuoti ir šokti pasirengę tavo buvę mokiniai, armoniką rankomis tvirtai apkabinęs koncerto laukia klasės draugo sūnus, mažas anūkėles už rankelių vedasi klasiokė-močiutė… Ne kartą tą popietę galvoje praskrido mintis – ir kaip „Žilvitos“ vadovė Laima Morkūnienė visus – tokius skirtingus – surinko, kaip kiekviename atpažino, kad būtent tas jaunuolis, tas vaikas, tas žmogus gali tapti šio didžiulio klegančio ir savo veikla besidžiaugiančio kolektyvo dalimi? Kiek širdies, talento ir žmonių meilės slypi toje mažutėje ir visur spėjančioje tarsi gyvas sidabras moteryje?

Taip šventiškai besidairant ir besidžiaugiant viskuo, ką akys mato, į sceną užkopusi Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Aistė Blėdienė visiems priminė, ko čia susirinkome, ir paskelbė koncerto pradžią. Neilgas jis buvo, bet galingas: prasidėjęs nuo pačių mažųjų dainelių, šokių ir pasakojimų, kultūros centro stogą kėlė vyresniųjų dainomis, scenos grindis drebino smagiais šokiais.

O paskui buvo taip, kaip koncertinėje afišoje ir parašyta: „Atskrido aukso paukštelis, nutūpė medelin“. Nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė bei folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė pačiame scenos viduryje į Laimos Morkūnienės rankas perdavė Aukso paukštę, žyminčią, kad mūsiškė „Žilvita“ – geriausias naujai susikūręs mėgėjų meno kolektyvas, o pati Laima Morkūnienė – geriausia tokio kolektyvo vadovė.

Per salę nuošė plojimų jūra jiems – 2013 metais susibūrusiam jaunų žmonių ir vaikų kolektyvui, kuris po metų pasivadino „Žilvitos“ vardu ir tapo nepamainomu bei labai aktyviu švenčių, vakaronių, konkursų, koncertų, festivalio dalyviu.

Nuskambėjus palinkėjimams iš Nacionalinės kultūros centro atstovių lūpų, Seimo narė Laimutė Matkevičienė L. Morkūnienei įteikė Lietuvos Respublikos Seimo padėką. Gerų žodžių, sveikinimų kolektyvo vadovei ir kiekvienam jo nariui nepagailėjo rajono vadovai: meras V. Tomkus, savivaldybės administracijos direktorius Č. Neviera, vyr. specialistė L. Medzevičienė. Rajono vadovai padovanojo „Žilvitai“ cimbolus, kurių kolektyvui seniai trūko ir apie kuriuos svajojo.

– Jūs nuostabūs, – sakė Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Aistė Blėdienė, o pats direktorius A. Škimelis įteikė geltonu kaspinu perrištą smuikelį.

Sveikintojų išsirikiavo visa ilga eilė. Dabar gretimoje savivaldybėje gyvenanti Daiva Vaitkevičienė su etnologe Diana Tomkuviene turėjo visą glėbį dovanų: vadovei – smagius batus ir pasagą, vaikams – saldainių, o visam kolektyvui – naujai sukurtą identifikacijos kodą. „Žilvita“ atsidėkojo karštais plojimais. Ne tik už dovanas – tuo metu Kultūros centro direktorės pavaduotojos pareigas ėjusi D. Vaitkevičienė buvo tas žmogus, kuris labai skatino kolektyvo susikūrimą, glaudė ir globojo jaunų žmonių būrelį, kuris šiandien išaugo į šešių dešimčių atlikėjų būrį (ir žada augti dar – prie vaikų ir jaunimo jungiasi jų tėveliai). D. Tomkuvienė ansambliečius rengia savo sukurtais tautiniais kostiumais, kurie taip pat – savotiškas identifikacinis kodas – kad iš čia, iš Kaišiadorių.

„Žilvitos“, kaip visuomet, nepamiršo pasveikinti Kaišiadorių apylinkės seniūnė Gražina Škimelienė, kuri nuoširdžiai džiaugiasi, kad ansamblyje šoka ir dainuoja didelė dalis seniūnijos jaunimo.

Gražu buvo žiūrėti į jauno kolektyvo pasveikinti atėjusius kitus mūsų rajone skirtingais laikais nutūpusių Aukso paukščių globotojus: gausiu būriu pasveikinti atėjo „Verpetos“ kolektyvas, atvažiavo Ringailių folkloro ansamblio atstovai, žodį tarė Česlovas Kriščiūnas, Žiežmarių kultūros centro saviveiklininkai, su jaunaisiais „Verpetukais“ ilgą laiką dirbęs Aidas Bernatonis. „Žilvitą“ sveikino krikštatėviai iš Rumšiškių, kolektyvo palaikymo grupė iš Kauno, iš kitų respublikos vietovių atvykę folkloro ansamblių atstovai, gerbėjai, draugai, giminaičiai… Oras šilo nuo gerų žodžių, o šypsenos, kurios papuošė šios šventės dalyvių veidus jau pakeliui į iškilmes, išlydėjo mus visus ir namo.

Žaliuok, „Žilvita“, auk ir stiprėk!

Autorės nuotr.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

1 + penki =