Apie medžių, paliekamų kirtavietėse, svarbą ekosistemai

0

Kai keliauja miško keliu ir kirtavietėje pamato kelis pavienius medžius, ne vienas pagalvoja, kad miškininkai juos pamiršo ar praleido. Tačiau šie palikti medžiai yra labai biologiškai svarbūs, jie yra miške egzistuojančios ekosistemos dalis. Jei kirsdami mišką miškininkai laikosi nustatytų reikalavimų, jie atlieka gamtosauginę funkciją – užtikrina gyvūnijos egzistavimą ir ištisos gyvosios grandinės nenutrūkstamumą.

Dirvožemis kirtavietėje – atskiras pasaulis

Kirtavietė keičiasi visais metų laikais. Po miško iškirtimo likusi augalija yra labai svarbi. Visa miško augalija išsidėsčiusi tam tikrais lygiais arba aukštais. Žemiausias aukštas yra tai, ant ko mes stovime miške, tai – kerpės, samanos, įvairios žolės, taip pat puskrūmiai arba pusiau sumedėję augalai, dažniausiai uogienojai. Visa tai vadinama gyvąja miško paklote. Į gyvąją paklotę įsiterpia negyvoji miško paklotė, sudaryta iš nukritusių spyglių, šakelių, lapų ir kt. Ji dar vadinama miško kraiku. Tarp gyvosios ir negyvosios miško paklotės ir mineralinio grunto glūdi nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų storio humuso sluoksnis – pūvanti ar kitaip yranti kraiko dalis. Šioje aplinkoje gyvena milijardai nematomų mikroorganizmų: grybai, dumbliai, bakterijos, virusai. Visa tai ir sudaro miško paklotę, kuri yra labai turtinga mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Eglės, be tiesiogiai ant jų šaknų apsigyvenančios grybienos, esančios miško paklotėje, negali pasiimti iš dirvožemio visų joms būtinų medžiagų, todėl nusilpsta, tampa neatsparios miško kenkėjams ir ligoms. Mieste, kur nėra miško paklotės, augančių eglių branduoliai yra dažniausiai išpuvę, o pačios eglės išdžiūna nesulaukusios 70 metų brandos.

Su biologinės svarbos medžiais, paliekamais kirtavietėse, susipažinome Valstybinių miškų urėdijos Kaišiadorių padalinio Būdos girininkijoje. Čia yra Būdos-Pravieniškių miškų biosferos poligonas, įsteigtas dar 2004 metais. „Teritorijos įsteigimo svarbiausias tikslas buvo apsaugoti vietines vapsvaėdžio, jerubės, gervės, žvirb­linės pelėdos, juodosios meletos ir kitų paukščių perinčias populiacijas. Pagal vapsvaėdžių, jerubių, žvirblinių pelėdų ir tripirščių genių vietinių populiacijų gausą Būdos-Pravieniškių poligonas yra antra geriausia teritorija šių rūšių apsaugai Lietuvoje. Be šių rūšių vietos populiacijų ilgalaikio išsaugojimo tikslo, steigiant Būdos-Pravieniškių miškų biosferos poligoną, siekta išsaugoti ir pačią Būdos-Pravieniškių miškų ekosistemą“ – pasakojo savo valdas aprodydamas girininkas Saulius Mitkus, čia besidarbuojantis jau daugiau kaip 10 metų. Tokioje kirtavietėje, kuri atitinka projekto „Natura 2000“ reikalavimus, paprastai miškininkai palieka 20 biologinės įvairovės medžių. Jie atrenkami stambesni, retų rūšių. Tai gali būti guoba, skroblas, miškinė obelis, kriaušė. 20 procentų paliekamų medžių turi sudaryti ąžuolai.

Medžiai vabalams – išlikimui bei maistui

Apie paslaptingą vabalų pasaulį pasakojo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas dr. Romas Ferenca bei šio skyriaus specialistas dr. Vytautas Tamutis, kurie pažadėjo, kad mes kirtavietėse paliktuose medžiuose be vargo rasime ir vabalų kiaušinėlių, ir lervų, ir suaugusių vabalų. Pasak R. Ferencos, lauke esant minusinei temperatūrai, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyvenimas miške yra apmiręs. Tiesa ta, kad judesio yra mažiau, jūs nerasite skrendančio vabzdžio, tačiau gyvūnija prisitaiko prie oro sąlygų, puikiai pasirengia žiemai ir laukia pavasario. Štai po vieno medžio atplaiša aptinkame septyntaškę boružėlę. Tai populiariausia ir Lietuvoje dažniausiai sutinkama boružė, mūsų šalyje jų yra apie 50 rūšių. Ji gyva, jos organizmas pasigamino specialų skystį, panašų į antifrizą automobilyje. Vabalas pasislėpė po sauso medžio žieve, lauks pavasario“, – pasakojo Vabzdžių skyriaus vedėjas. Visas atskiras pasaulis yra sausas eglės kamino stuobrys. Kamienas išvagotas vabalų kelionių takais, po žieve – ūsuočiai, kolembulos. Pasak V. Tamučio, šiame sausame medyje rastume apie 50 rūšių vabalų, o kur dar grybai, kerpės, samanos. Po kelių metų šita kirtavietė pasikeis, vieni medžiai nuvirs, pradės pūti, kiti augalai užaugs. Keičiasi ir vabalai – jei per žiemą neiššąlo, jie atgis pavasarį. Aktyviausias vabalų gyvenimas yra gegužės, birželio mėnesiais.

Dar vienas sustojimas kirtavietėje – prie neseniai nupjauto ąžuolo kelmo. Greitai specialistai po kelmo žieve randa juodvabalius, kelias blakes. Kitas sustojimas – prie kelmo su grybais, čia aptinkame dvisparnių lervų. Klimatas kirtavietėse pasikeičia per 10 – 15 metų. Štai neseniai ant šono parvirtęs beržas nėra dar tinkamas vabalams, reikia, kad jį apimtų rudasis puvinys. Tada jau jis bus tinkamas maistas vabalams ir vabzdžiams. Mažieji miškų gyventojai – vabalai – dar nėra Lietuvoje gerai ištirti. Pasak R. Ferencos aprašyta yra apie 3,5 tūkstančio, o kokie 1,5 tūkstančio dar laukia tyrinėtojų.

„Žmonės turi suprasti, kad miškas – gyvas organizmas. Jame yra savi gyvenimo dėsniai ir sava gyvybės grandinė. Joje nėra nereikšmingų gyventojų, o medis yra vienas svarbiausių jiems išgyventi būtinų dalykų“, – sako Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, dalyvavęs išvykoje.

Kelionė po biosferos poligoną buvo skirta gamtininko Tado Ivanausko gimimo metinėms paminėti, ją organizavo T. Ivanausko zoologijos muziejus bei Aplinkos ministerija.

V. Šimkūnienės nuotr.

 

 

(Užs. Nr. 104)

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

11 − du =